Nekromantijos klaid? riba
Шрифт:
Butent siuo metu mano intuicija pradejo nerimauti pulsuoti kazkur pilvo duobeje, bet vis tiek istariau zodzius. Elrikas brukstelejo pirstais man i nosi ir lengvai pasoko ant koju. Mergina manyje tyliai klausesi musu pokalbio ir tiesiog pritare mano sprendimams.
Elrikas mostelejo ranka ir visa nakti aplink rata degusi melyna ugnis akimirksniu dingo. Padaras, lyg tik laukdamas signalo, iskart puole i prieki – nors jo judesiai buvo leti, lyginant su vakarykste, vis tiek judejo neblogu greiciu. Gakka soktelejo aukstai, taikydamasis stipriausio prieso, bet Elrikas, atrode, pagriebe sauja oro, sviede i ja. Tos pacios ugnies ciurksle trenkesi i butybes gerkle, todel ji pirmiausia reke, o tada apsisuko ipusejus skrydziui ir nukrito ant zemes. Jis plazdejo dar kelias sekundes, o paskui nusileido. Neblogai! Taciau is skerdienos pradejo kilti balksvi, gyvi garai. Sustingau is siaubo, bet Elrikas, priejes arciau, ta pacia melsva ugnimi nuplove migla, kol visiskai isnyko. Taigi, kiek supratau, buvo sunaikintas pats demonas, ne tik jo kiautas.
– Oho! – Nuosirdziai prisipazistu. – As irgi noriu!
Elrikas pazvelge i mane ir vel svelniai nusijuoke.
«Tu neturi magijos, todel ji nesviecia». Tokie kaip jus turi gimti turtingose seimose arba gimti apskritai.
– Kokia grazuole, – tariau isizeidusi. – Beje, ar nebandete isvaryti tu paciu demonu?
– Ka reiskia isvaryti? – nesuprato jis.
– Egzorcizmas. Kaip kitaip? – blykstelejo mano erudicija.
Taciau Elricas tik siek tiek kilstelejo antaki atsakydamas ir atsiprasymu atreze:
– Nesivelkite, berasciai, i jums nesuprantama tema!
Vel isizeidziau, bet tingejau gincytis. Paziurekime, kuris is musu cia nerastingas.
Kuri laika vaiksciojome per tankme, tada pasukome takeliu. Skuduriniai batai ant koju buvo gana nuvalkioti, ypac po vakaryksciu nuotykiu. Ir dabar marskiniai nebeatrode dideli ir jaukus. O mes ejome ir vaiksciojome. Apsidairiau, kad nepraleisciau tinkamo momento. Elrikas ejo priekyje, as siek tiek atsilikau. Jis net neatsigreze. Ir tada, negaisdamas laiko, pasitraukiau i sali. Zinoma, vis dar nepamirsau, kad kaip ir vakar jis mane suras. Bet tai nereiskia, kad neverta bandyti! Jei rasiu, vel pabegsiu. Tada vel ir vel. Kol jam nuobodu.
Taciau nubeges vos kelis zingsnius staiga sustingau vietoje. Lyg oras priekyje yra lanksti guma: nera i ka pataikyti, bet judeti i prieki darosi vis sunkiau, uzstrigsi. Bet as sukandau dantis ir bandziau prasiverzti pro nematomus spastus.
– Ka tu darai? – ramiai paklause Tadziska.
– As begu! – pareiske akivaizdu.
– Kur tu begsi? Prisiekei burtininkui, kad nepabegsi.
Jos svelnus balsas kartu su klampia erdve viska padare aisku. Priesaika! Tai nebuvo tik zodziai ir ne paprastas spragtelejimas pries nosi! Sis kirminas mane taip pririso prie jo! Tayishka buvo pilna pykcio iki keiksmazodziu: kodel si gyvate neispejo?! Ar tu atsisedai ir ziurejai, kaip as uzsidedu virves? Bet pyktis akimirksniu peraugo i baime… Uz ka as pasirasiau?! Ir dar viena pykcio banga apeme bevarde, beprasme, kvaila Taiska, kuri visiskai nieko nedaro, kad mus abu isgelbetu!
Ji stauge prazuciai – labai tyliai ir tik todel, kad to reikejo kencianciai nervu sistemai. Tada ji atsigreze. Elrikas stovejo ant tako, sukryziaves rankas ant krutines, tyliai laukdamas, kol man isaus visi mano bandymai. Jis net nesijuoke! Padetis, i kuria patekau, buvo tokia juokinga, kad sukele jam sumaisti, o ne linksmybe! Velnias…
* * *
As tarsi isjudinau kojas, grizdama i kelia. As visai nesu iprates atsidurti tokioje situacijoje, kai neturiu jokios nuomones. Tayishka visiskai kankino:
– Gerai, Ol, gerai. Siek tiek aptarnaukime nekromanta, tada jis pades mums abiem. Kodel nepadejus geros paslaugos? Jis nusius tave i tavo megstama intensyviosios terapijos skyriu, bet mane paliks cia. O jei nekromantas bus malonus, tai as liksiu su juo, dirbsiu daugiau nei bet kas kitas atsidekodamas…
– O kaip Dmitrijus Aleksandrovicius? – piktai paklausiau. – Tikrai nenorite vel jo matyti kaip atsisveikinima?
Ji pavargusi atsiduso. Ne, paziurekite i ja: ji sugalvojo sau meiluzi, o dabar liudi. O tai, kad siuo metu ji ir as esame vezami ten, kur niekas nezino, kur mus veda, yra nesamone, neverta jos emociniu isgyvenimu.
Tolumoje driekesi miesto sienos. Sostine, kaip as pats supratau ir kaip patvirtino Taiska, is tokio atstumo primena viduramziu Europos miesteli. Nekromagu, vagiu princesiu ir kitu piktuju dvasiu akademija buvo tolumoje, visai uz misko, kuri pravaziavome. Bet mes nevaziavome i miesta – Elrikas sankryzoje pasuko i desine. Nenorejau klausineti, bet artejant prie tikslo pradejau nerimauti.
Nekromanto namas, tiksliau, jo dvaras, nebuvo panasus i siurpia viduramziu pili. Ir butent to pasamoningai buvo tikimasi. Nieko tokio. Ganetinai grazus is tolo, poros aukstu pastatas, pastatytas zemumoje, buvo didziulis ir visai negasdinantis. O pries ji esantis zydinciu obelu sodas nepadejo apsunkinti situacijos. Vienintelis dalykas, kuris mane trikde, buvo auksta tvora. Kuo arciau, tuo labiau ji slepesi, o be zydinciu obelu ir gana maloniai atrodanciu dvaru liko tik be galo auksta tvora. Kodel, galima paklausti, aptverti nama tokia apsauga, jei nera ko slepti? Ir jei tai nera budas uzkirsti kelia neatsargiam liokajui ar atsitiktiniam sveciui. Sios mintys negalejo nesijaudinti, o busimas susitikimas dar nezadejo nieko linksmo.
Prie vartu stovejo sargybiniai – du vyrai, atpazine Elrica ir abejingai jam pamojave ranka. Zinoma, nieksas nemelavo, bent jau apie tai, kad cia dirbo ne visa darbo diena. Girgzdedami prasivere vartai ir mus ileido. Nuleidusi galva skubejau pasivyti Elrica ir stengiausi nekreipti demesio i zvilgsnius. Taciau mano isvaizda publikai paliko teise bent jau nustebti.
Ir dar vienas netiketumas: sen bei ten buvo zmoniu viduje. Vieni dirbo sode, kiti slave takus. Bent jau man tai suteike vilties, kad ziaurumai cia nevyksta nuolat. Ar neimanoma ismokyti tiek daug zmoniu tyliai stebeti ziaurumus? Arba as tik guodziau save ta mintimi. Tayishka, kuri ilgai tylejo, staiga susnibzdejo:
– Bijau, Ol… Nesuprantu, kodel taip bijau…
– Taip. Laiku – man jos nebuvo gaila. – Net keista, kad tu issigandai dabar, o ne po to, kai tau buvo nupjautas trecias mesos gabalas.
– Bet nekromantai gali buti malonus, ar ne? – Ji manes neguode, guode save.
– Lazinuosi, kad yra. Stai kodel jie vadinami nekromantais, kurie isvertus is senoves graiku kalbos reiskia «geranoriskas filantropas».
– Kas yra malonus?
– Turetum uzciaupti Tanjuka. Su jusu pagalba iveikeme sia netvarka.
Elrikas sugriebe mane uz rankos ir patrauke i prieki. Namuose, kur is pradziu buvo didziule ir jauki svetaine, po to kazkokiame prieskambaryje – jau tamsesnis, kitas prieskambaris, po posukio, dar vienas, galiausiai istume i prieskambari. Taip pat didziulis, bet tai neturi nieko bendra su pirmojo kambario komfortu. Aplink pilkos akmens sienos, akmeninis stalas ir akmenines kedes. Ir ne sielos. Kai apsidairiau, uz manes suskambo durys. Staigiai pasisukau ir uz manes stovi besisypsantis Elrikas.