Nekromantijos klaid? riba
Шрифт:
«Tai malone, kurios manes paprase mano pusbrolis ponas Sciacca».
– Matau. Puiku, Elrik. As laukiau taves, Tayishka. Laikas grazinti skolas.
Ir vos pries sekunde nebuvo ne vieno, is kur dabar skambejo balsas. Bet as nepasisukau – sustingau. Musu bendra samone su Tayishka iskart sukure vaizda. Dmitrijus Aleksandrovicius, labai panasus i nekromanta nuo vaikystes… Nekromantas, kuris pries daugiau nei dvidesimt metu uzregistravo Taiska kaip skolininka… Ir tas balsas, per daug panasus i Dmitrijaus Aleksandroviciaus balsa… As tiksliai zinojau, kieno veida, ka pamatyciau apsisukes. Ir man nerupi, kad Elrikas apibudino kazkoki senuka. Is kur man zinoti, kaip jie cia islaiko jaunyste?
Bet kol jie kalbasi, laikas susivokti.
– Kiek as tau skolingas uz sia paslauga, Elrik?
«Trys simtai monetu, pone Sciacca, kaip sutarta», – dar placiau nusisypsojo mano pagrobejas.
«Sutareme, kad priziuresite savo pusbroli ir butinai busite salia, kai jam reikes pagalbos. Sutareme, kad nedelsdami pranesite man apie suteiktas paslaugas ir nesvarstysite kitu variantu. Ir mes nesutareme, kad savo radini nesite per miska.
Galbut nekromantas mokejo skaityti mintis arba tiesiog gerai pazinojo Elrika, nes taip tiksliai atspejo. Bet vaikinas akimirka tik pazvelge i mano sakos suzalota veida ir guztelejo peciais:
– Pasveriau variantus, kad tik nereiketu pacios merginos. Niekada nezinai! Ir mes taip pat begome per miska pries mano valia. Paklauskite apie tai savo mergeles, pone.
«Tayishka negalejo nuo manes pabegti». Visas jos likimas buvo suplanuotas taip, kad ji cia atsidurs. As siunciau tave tik tam, kad suvaldyciau ir paspartinciau tai, kas neisvengiama.
Dmitrijus Aleksandrovicius, jei juos palyginsite, zodzius istare ne taip istemptai. Jis nepridejo viskozinio aksomo savo balsui – jis tiesiog pasake zodzius. Nekromantas turejo savo kalbejimo buda, bet balsas buvo toks pat. Jei sie du yra skirtingos asmenybes, kaip Tayishka ir as, galiu sulaukti labai nemaloniu staigmenu.
– Bet ji bande! – atkakliai pakartojo Elrikas ir akivaizdziai susirupino. – Prisiekiu ant pirmojo antkapio! Ji mane trenke… ir taip skubejo… kazkaip ja radau! Ir isgelbejo mane nuo gaki!
Ar as netureciau zinoti, kad si karta jis sake tiesa? Taciau nekromantas, matyt, buvo isitikines kazkokia savo versija: Tayishka, ant begalinio dekingumo sparnu, buvo priverstas skristi i jo glebi. Ir skristu, jei netrukdyciau. Taigi tam tikra prasme jis neklydo. Elrikas isbalo.
– Pone Sciacca! Vykdziau tavo nurodymus su visu uolumu, koki tik galejau, prisiekiu…
«Uzteks», – net balso nepakele pasnekovas. – Kiek paemete is tu neismaneliu, kurie ji prikele?
Oho, atrodo, kad naujienos cia greitai sklinda. Paaiskejo, kad pseudo-Dmitrijus Aleksandrovicius jau zinojo apie viska, kas nutiko. O gal net tycia atsiunte Elrica, tikrai zinodamas, kad piktadariai ateis pagalbos? Jei taip… oi, saltkretis.
Elrikas vis dar buvo greitas. Akimirka mintyse paskaiciavau ir sugalvojau:
– Man tiks du simtai monetu, pone Sciacca.
– Ir vel gerai. Dabar eik.
Elrikas atsiduso is palengvejimo, bet as panikavau. Teisingai, tiesiog viska galima ismokti lyginant! Dabar jis man atrode bent kiek pazistamas. Taip, nemalonus ir nepatikimas, bet zmogus, kuri pazistu nuo vakar! Neturejau proto jegu leisti sau tokia prabanga. Taigi ji impulsyviai sugriebe jo alkune:
– Zmones!
Jis vel pazvelge man per peti, tada i mane. Jis uzdejo ranka man ant pirstu ir, sugriebes juos, istrauke is rankoves. Isspausta:
– Atsijunkite, Olga Sergejevna. Dabar eik pats.
Ir jis vos nenubego prie isejimo, galiausiai uztrenkdamas duris. O apie mano nesibaigiancius elektros energijos tiekimo sutrikimus jis kliento nepranese. Taigi jis puola atsiimti atlygi ir sutvarkyti kojas.
Ikveptas. Ji iskvepe. Ji letai apsisuko. Ji isplete akis, bet nieko nesake.
– Sveika, Taiska.
Neatsake. Kazkas cia negerai. Is pradziu pati issiaiskinsiu, o tik paskui ja pataisysiu – ar as Taiska, ar ne tik Taiska. Priesais mane stovejo zmogus, neturintis nieko bendro su Dmitrijumi Aleksandroviciumi. Storas, pritupes senukas, galva zemesne uz mane, visiskai plikas. O veidas… veidas atrode kaip bjauri neandertaliecio karikatura. Amzius sunku pasakyti: gal penkiasdesimt ar daugiau, bet be rauksliu. Bet yra bjauri sypsena. Nelaukdamas mano reakcijos, jis zenge zingsni i prieki. As kruptelejau, bet neatsitraukiau.
– Zinoma, tu manes neprisimeni. Vaikysteje sirgote…
Atrodo, kad jis kalbejo ta pati, ka as jau zinojau. Bet tuo metu as klausiausi nustebusios Tayishkos:
– Tai ne jis! Ne jis!
Nenuleidau nuo jo akiu. Ji uztikrintai jai atsake:
– Jis, Tanai. Paziurekite atidziau ir klausykite. As nesuprantu, kas vyksta, bet tai turi buti jis.
Jo tamsiai rudos akys buvo vienintelis jo aspektas, kuri galima pavadinti grazia. Ir tai buvo visiskai tos pacios akys, kurias maciau reanimatologe. Pati Tayishka pasiurpo tai pastebejusi ir nutilo. Vel turesite pasiimti repa vienam:
– Pone Sciacca, – tikiuosi, teisingai prisiminiau jo varda, bet jis manes nepataise, todel tesiau: – Kokia tikimybe, kad ta pati vaikystes liga mane uzklupo jusu malone?
Vyras surauke antaki. Atrode, kad jo sypsena tapo kiek kitokia – vietoj karikaturiskos paniekos laselis nuostabos. Ir ziurekite siek tiek atidziau:
– Isivaizdavau tave visiskai kitokia.
– Isivaizduoju, kad ir tu kitokia, – pasakiau to neprarasdama. – Bet vis tiek?
Jis nesiruose atsakyti i mano klausima:
– Viska suzinosite laiku. Siandien galite atsipalaiduoti. Jusu kambarys laukia taves.
– Kas bus rytoj?
Jo tamsios akys spindejo, bet balsas skambejo taip pat aksomiskai:
– Tu visai ne tokia, kokia isivaizdavau. Is viso.
Vos sekundei pasukau i atviras duris, pro kurias iejo slampineja mergina, tada vel pazvelgiau i pasnekova… pasnekovo jau nebuvo. Tuscia sale ir ne vienos sielos. Mano pasaulyje tokie