Nekromantijos klaid? riba
Шрифт:
Man pavyko susidaryti kitokia nuomone apie viska, kas vyksta:
– Dmitrijus Aleksandrovicius! As tau kai ka pasakysiu, tik nesijuok! Tiesiog uzmiegu – ir ta akimirka pabundu kazkur kitur. O kai ten uzmiegu, cia ir pabundu. Ir mano galvoje yra sis mazas kudikis, kuris be galo snekuciuojasi.
– Nesuprantu, kur tu pabundi?
«Kitoje vietoje… Su… kabliukais…» garsiai nuskambejo net juokingiau, nei maniau.
Gydytojas skubiai atsistojo ir vel pazvelge i pypsinti aparata:
– Ryte pakartosime kompiuterine tomografija. Pirmajame vaizde auglys galejo buti praleistas. Tik neissigaskite, jei stadija ankstyva, vadinasi, ji visai pagydoma.
– Smegenu auglys? – Neketinau panikuoti, tik patikslinau.
– Regos ir klausos haliucinacijos kartu su nepaaiskinamomis komomis… Net nebezinau, ka galvoti. Bet dar karta patikrinkime.
Kokia tikimybe, kad jis teisus? Man nieko neatsitiko – ar visa tai tik projekcija, kad mano smegenis suede vezys? Jei tureciau rinktis, verciau buciau kitame pasaulyje su nekromantais ir gakomis. Zinoma, neilgam.
– Dmitrijus Aleksandrovicius, – susukau, kai gydytojas jau buvo isejes is kambario. – Ar gali duoti man ka nors, kad nemieguciau? As niekada nemiegojau!
Jis tik linktelejo galva. Bet kiek veliau pagaliau isprasiau slaugytojos suplysusios knygos ir buvau pasiryzes kuo ilgiau istverti.
* * *
Arciau ryto akys uzsimerke pacios.
– Tanyukh! – susukau mintyse, kad bent pokalbiu save pralinksminciau. Taciau mano mergina neatsake. – Tanya, kur tu?
Ir vel tyla. Ar tikrai isgaravo? Bet ji turejo buti su manimi pries pora valandu. Perskaiciau dar kelis puslapius, paziurejau i lubas, supratau, kad labai greitai pasiduosiu ir vel skambinau – si karta garsiau ir griezciau:
– Tanya!
– Na? – sumurmejau nusivylusi.
Patyriau nusivylimo banga, bet bandziau mastyti be atviro susierzinimo:
– Kur seklos?
– As cia buvau. As miegojau.
– Miega?!
Kazkodel sis faktas mane labai supykde. Kol as cia imu repa visiems, miega svarios sielos parazitai?
«As miegojau», – si karta jos balsas skambejo patenkintas. – Nemanau, kad ankstesniame gyvenime tiek miegojau tiek, kiek dabar.
Mano pasipiktinimas neturejo ribu:
– Oho! Ka, pasirodo, as visai netureciau miegoti?
– Neprisiek, Ol, – susitaikomai susnibzdejo Taiiska. – Gal uzmigsiu uz mus abu. O gal jau laikas pailseti judant… Na, pripazink – visada pabundi laimingas.
Kas tiesa, tas tiesa. Jau supratau, kad nors ir issekes, vos uzmiges ir pabudes ju siaubingame pasaulyje, jauciuosi kitaip – tarsi is tikruju buciau miegojes astuonias valandas. Ir vis delto dabartinis uzduociu paskirstymas man nepasiteisino, todel nusprendziau ipilti zibalo i ugni:
– O jus net nepabudote, kai iejo Dmitrijus Aleksandrovicius?
– Dmitrijus Aleksandrovicius… – istrauke Taiska. Vien is jos tono tapo aisku, kad pataikiau i reikiama vieta – mano kambario draugei gydytoja labai patiko.
– Na taip. Jis mane pakviete i pasimatyma… Taip ir pasake, padarysim ryte MRT ir eikime i pasimatyma.
– Pasimatyme? – reke ji manyje ir tarsi suplojo rankomis.
Kaip naivu! Ir net i galva neateina, kad esame reanimacijoje, o nuo pirmo pasimatymo su bet kuo mane gali atskirti visas auglys… Bet po to jau megavausi pasaipomis:
– Taip. Karietoje sako: paimsiu ir pakelsiu. Ir as jam pasakiau: ka tu kalbi, Dmitrijau Aleksandroviciau, as ne tas tipas, kuris antra susitikimo diena sestu i vezima…
– Oi, – nusivyle Tayishka. – Bet tam tikra prasme, zinoma, tu teisus… Nors aisku, kad tai kilnus ir padorus zmogus. Is geruju nekromantu.
Idomu, kodel ji tai pamate? Su juo visa laika apsikeiteme keliomis frazemis. Jis gali buti ne mandagus arba, priesingai, gali buti mandagiausias vyras ir daugiavaikes seimos tevas. Taciau mano naivaus kvailo proto veikimas taip placiai nepasiteisino. As tiesiog susijaudinau:
«Ir jis taip supyko del mano atsisakymo: jo akys spindejo aistra, prakaitas ant kaktos…
– Momentine aistra? – Netikejau, bet ji apsidziauge bet kuriuo atveju.
– Aistra, aistra… Prieina prie mano lovos ir sako: «Tu busi mano, brangioji Olga! Su valia ar be!
– Oho… Ten miega moteris. Ar jis tikrai tai pasake nepazistamo zmogaus akivaizdoje?
– Taip, ji yra komos busenos. Pagalvokite, kad kitame pasaulyje… Taigi, jis iseina zvelgdamas savo rudomis akimis – as suslapau vien paziurejus i ji…
– Kalbeti apie?
– Na… Man patiko jo isvaizda. O jis nusimeta paklode, nuplesia man drabuzius ir sukrauna ant manes. Is pradziu dar rekiau ir priesinausi, bet jis mane nutilde buciniu. Ir tada as nustojau priesintis. Ji nusimete kojas per pecius ir taip aimanavo, kad seseles ibego i kambari, paraudo ir tuoj isbego… Bet zinai ka, Tanyuha, musu nuostabusis nekromantas ten nebaige! Ir jis tai uzbaige uz mane…
– Liaukis! – staiga supyko Tajiska. – Uzteks!
– Ko uztenka? Man neidomu pasakoti?
– Ar imanomas toks nepadorumas?.. Tarsi… Kol as miegojau, tu buvai cia… aimanavo?
– As vis dar dejuoju! Jis pazadejo grizti magnetinio rezonanso tomografijai – dar karta padarysime, sako, tik apversk mane…
– Uzteks!
Ji buvo tokia pikta, kad net negirdejo, kaip as juokiuosi. O as jau juokiausi garsiai, nors bandziau ranka uzsidengti burna, kad seseles tikrai neisgirstu ir neiskviestu psichiatro. Del tam tikru priezasciu Taishka visiskai prarado savo ribas:
– Tai… kaip? Visiskai negarbinga… o tu… kaip kokia kurtizane?