Nekromantijos klaid? riba
Шрифт:
Gydytojas sugriebe mane uz peciu ir nustume i lova. Sesele susuko:
– Kas apie ji? Igoris Vladimirovicius, kuris…
– Koks sokas, – jo balsas net nesusvyravo. – Laikykis tvirtai, Svetlana.
Tada jie staigiai pasuko mane ant sono ir ismeige adata i dugna. Tuo pat metu as ir toliau rekiau ir trukciojau, uzspringdamas asaromis. Bet tiesiogine prasme po minutes mano jegos pradejo trauktis, tarsi buciau pavargusi. Ir vel rimtas veidas su giliomis raukslemis ant nosies tiltelio:
– Kaip sekasi, mergaite? Nagi, pasitvirtink. Issiaiskinsime, rasime priezasti… Kiek laiko uztruks iki ten, Sasa?
Ir vel mano siela sviesi. Net Tayishka pamirso. Tiesa, zodziai isejo sunkus:
– O… kodel… as velniop?
– Daviau tau raminamuju. Nesijaudink. Svarbiausia, nesijaudink… Tu esi gerose rankose mergaite, tik neskriausk saves.
Neuzmigau. Bet mano samone taip nurimo, kad po keliu minuciu galejau mintyse paklausti:
– Tanyukh, tu cia?
«Cia, cia…» – man atsake viduje.
– Kodel tu cia?
– Kaip as tureciau zinoti? Tavo nekromantai, matyt, ir mane uzfiksavo…
Negalejau sulaikyti pavargusios dejones ir tiesiog pasidaviau sroves valiai. Galbut mano psichika visai netvarkinga. O gal sis kitas pasaulis buvo tam tikra tikroves puse, kurioje trumpam buvau istriges. Ir dabar mano samone ir Tanyukhino sulipo taip, kad mes esame kartu normalioje realybeje.
* * *
Buvau perkelta i reanimacijos skyriu. Daugiau testu ir klausimu, tada jie sujunge IV. Igoris Vladimirovicius, uzpildes dokumentus, iejo i mano kambari. Jis atsisuko ir pro atviras duris susuko:
– Dim, ateik cia. Pasikalbekime pries isvykdami.
– Kur tu eini? – apgailetinai dejuojau, jausdama siame asmenyje savo pagrindini gelbetoja.
– Taigi pasikeiskime. Tik nesijaudink, dukra. Reanimatologas cia puikus, neziurek, koks jis jaunas!
– Ar galiu eiti su tavimi?
Galiausiai jis gerasirdiskai nusisypsojo, antraip pradejau nerimauti, kad jo lupos negali issitiesti. Uz jo pasirode kitas vyras. Net neziuredamas i mane, jis tuoj pat paeme Igorio Vladimiroviciaus popierius ir pazvelge i juos. Ir tada Tayishka vel pakele balsa manyje, isteriskai snibzdedamas:
– Tai jis, Olya, jis!
– Kas jis? – sumurmejau, nors ir tyliai.
– Mano nekromantas! Tas pats, kas mane gyde vaikysteje!
Nukreipiau zvilgsni i jauna gydytoja. Man buvo sunku pamatyti, bet is profilio galejau drasiai pasakyti, kad jis geras. Mazdaug trisdesimties metu ar siek tiek maziau, plaukus dengia melyna kepure, gale matosi tik tamsiu spynu pakrasciai. O profilis tiesiog nuostabus, kiek galeciau spresti is savo perspektyvos – su tokiomis nosimis gali dirbti tik reanimatologai, kad ligoniai is karto noretu gyventi. Bet as pastebejau Tanyuka netikedamas:
– Tau buvo dveji metai, kaip sakei… Negalejai prisiminti jo veido.
– Atrodyk geriau, Ol! Tokio veido niekada nepamirsite!
Kitas gydytojas priejo prie manes, dviem pirstais atitrauke voka, paziurejo atidziau ir abejingai linktelejo. Tada jis pradejo tardyti Igori Vladimiroviciu vartodamas terminus, kuriu as negalejau isversti i rusu kalba. Ir as tylejau, nekreipdamas demesio i zasies oda. O akys tamsios! Tokia tamsiai ruda, kad beveik juoda. Oho! Galbut Tayishka neperdeda. Grazu svelniai tariant. Jei nebuciau buves toks rimtas, buciau pradejes garsiai saukti.
Jis atsisedo ant kedes salia manes tik tada, kai mano gelbetojas atsisveikino ir isejo.
– Na, Olga, susipazinkime. Dmitrijus Aleksandrovicius. Jus neprivalote prisiminti. Jei viskas klostysis gerai, tai po poros dienu atsisveikinsime amziams. Ar esate pasiruose pasveikti?
– Labai! – siltai jam nusisypsojau.
– Viskas gerai. Poziuris yra pats svarbiausias dalykas. Deja, jusu bukles priezasties dar nenustateme. Kai kurie bandymai bus paruosti iki ryto – gal tada situacija taps aiskesne. Neskaitant blogiausio…
– Kas yra blogiausia?
– Prie sio pokalbio grisime rytoj, Olga. Jus galite tureti normalu nuovargi, o ne kokia nors leukemija.
– Ka?!
– As juokauju. Gal but. Poilsis.
Jis atsistojo ir nuejo link duru.
– Dmitrijus Aleksandrovicius! – Laukiau, kol jis apsisuks. – Jusu humoras per daug priestaringas!
Maniau, kad jis sypsosi – tik akimis. Ir vis delto jis isejo pro duris.
Aplink viskas tyliai duzge, o uz jos buvo kelios tuscios lovos. Moteris gulejo toliausiai, matyt, be samones. Ir viskas aplinkui uze. Tayishka kuri laika erzino mane savo malonumais, bet paskui irgi nutilo, leisdama pagaliau ramiai issimiegoti.
– Tavo kabliukas numire! Vel! – ir ikyrus juokas.
– Ir gerai, kad ji mire. Atsikratykime kuno ir apsimeskime, kad nieko neivyko.
– Uz septyniasdesimt procentu stipendijos!
– Taip, tu visiskai begedis, pusbroli!
– Vaikinai, jei ji vel mire, kodel ji ziuri i mus?
Vis delto susukau, apsidaires i pazistama nemalonia kompanija. Dabar vilkejau didziulius marskinius – daresi vis patogiau, nors vos denge mano klubus. Ir ant koju pasirode skuduriniai batai. Is karto aisku, kad jie apsirenge nuotykiams, bet as laiku issijungiau. Miela blondine nustojo juoktis ir priejo prie manes. Jis atsiduso ir prisipazino:
– O, ji vel gyva. Gerai, susitarimas yra susitarimas. Jei ji pati nenori mirti, as baigsiu darba. Duok man krepsi, as uzdesiu jai ant galvos. Ir eikite i koridoriu – isitikinkite, kad kelyje nieko nesutiksite.
Si karta man prireike vos poros minuciu prisitaikyti prie sio zaidimo taisykliu.
– Cha! – As manau. – Dabar, kai tik isveda mane i koridoriu, jis rekia is visu jegu. Veliau pamatysime, kas turi nekromanto diploma, o kas – akademijos magija.
– Net negalvok apie tai! – manyje susuko Tayishka. – Jie mus nuzudys! Nes mes nesame ju patvirtintu sarase!